Pepsinės opos atsiranda skrandyje (skrandžio opos) ir pirmojoje plonosios žarnos dalyje (dvylikapirštės žarnos opos). Jie atsiranda dėl veiksnių, padedančių išlaikyti apsauginę skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinę, ir veiksnių, galinčių pažeisti ir erozuoti šią gleivinę, pusiausvyros sutrikimo.
Daugumą pepsinių opų sukelia infekcija su Helicobacter pylori arba reguliariai vartoti vaistus, vadinamus nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo (NVNU) , įskaitant aspiriną. Beveik visos dvylikapirštės žarnos opos yra susijusios su H. pylori infekcija, o skrandžio opos dažniausiai sukelia NVNU vartojimas.
Anksčiau buvo manoma, kad pepsines opas sukelia stresas, netinkami mitybos įpročiai (įskaitant per daug sotaus, riebaus ar aštraus maisto), alkoholio ir kofeino. Dabar žinoma, kad šie dalykai nesukelia pepsinių opų, tačiau jie gali padidinti skrandyje susidarančios rūgšties kiekį ir pabloginti simptomus, jei sergate opa.
Helicobacter pylori (H. pylori ) yra kamščiatraukio formos bakterija, galinti užkrėsti vidinę skrandžio gleivinę. H. pylori Australijos mokslininkai atrado didžiuliu laimėjimu, kuris visame pasaulyje pakeitė supratimą apie opas ir jų gydymą.
Dauguma bakterijų negali gyventi skrandyje, nes tai labai rūgšti aplinka. Tačiau H. pylori gali ten gyventi, nes gamina fermentą, vadinamą ureaze. Ureazė gamina neutralizuojančias medžiagas, kurios apsaugo H. pylori nuo stiprios skrandžio rūgšties.
H. pylori infekcija yra dažna, ypač besivystančiose šalyse. Vakarų šalyse užsikrėtimo lygis yra mažesnis. Manoma, kad apie 30 procentų Australijos suaugusiųjų yra užsikrėtę.
Dauguma žmonių užsikrečia vaikystėje. H. Pylori gali būti perduodamas iš žmogaus į asmenį per tiesioginį sąlytį su seilėmis arba išmatomis. Nors gydytojai nėra tikri, jie įtaria, kad bakterijos gali būti išplatintos dalijantis maistu, stalo įrankiais ir valgymui bei gėrimui skirtais indais su užsikrėtusiais žmonėmis.
H. pylori buvo aptikta užsikrėtusių žmonių seilėse, todėl mokslininkai mano, kad jis taip pat gali būti perduodamas kontaktuojant iš burnos į burną, pavyzdžiui, bučiuojantis. Nepakankamas rankų plovimas nuėjus į tualetą ir neapdorotas vanduo yra kiti bakterijų plitimo būdai.
Dauguma žmonių, užsikrėtusių H. pylori nesuserga pepsinėmis opomis (bet daugelis suserga gastritu – skrandžio uždegimu). Kodėl vieniems užsikrėtusiems žmonėms išsivysto opos, o kitiems ne, nėra visiškai aišku. Ar užsikrėtusiam asmeniui išsivystys opa, ar ne, gali priklausyti nuo jo asmeninių savybių, aplinkos ar paveldimų veiksnių.
H. pylori gali prasiskverbti ir gyventi skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinėje, kur sukelia uždegimą. Nuolatinis uždegimas sutrikdo ir keičia apsauginę skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinę. Dėl to gali padidėti rūgšties gamyba ir gleivinės erozija, dėl kurios gali susidaryti opa.
Ilgalaikis arba dažnas vaistų, vadinamų nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo (NVNU), tokių kaip aspirinas, ibuprofenas ir naproksenas, vartojimas gali sukelti skrandžio opą. Iki 30 procentų žmonių, vartojančių NVNU, išsivysto pepsinė opa, tačiau daugelis to nežino, nes neturi jokių simptomų.
Opos atsiradimo rizika priklauso nuo vartojamo NVNU tipo ir dozės. Kai kurie NVNU dažniau sukelia opas nei kiti, o didesnės dozės yra susijusios su didesne rizika.
Be to, tarp žmonių, vartojančių NVNU, kai kuriems yra didesnė pepsinių opų atsiradimo rizika nei kitiems. NVNU vartotojai, užsikrėtę H.pylori labai padidėja pepsinės opos išsivystymo rizika ir padidėja kraujavimo rizika.
NVNU sukeltos pepsinės opos dažniau pasireiškia:
Vartojant NVNU, skrandžio gleivinė gali būti labiau pažeidžiama dėl galimai žalingo skrandžio rūgšties poveikio, ypač vyresnio amžiaus žmonėms arba žmonėms, kurie juos vartoja ilgą laiką. Taip yra todėl, kad NVNU slopina medžiagas, vadinamas prostaglandinais, kurie padeda apsaugoti skrandžio gleivinę.
Zollingerio-Ellisono sindromas yra reta pepsinių opų priežastis. Žmonės, sergantys šia liga, paprastai turi dvylikapirštės žarnos ar kasos naviką (arba navikus), kuris išskiria hormoną, vadinamą gastrinu. Dėl šio hormono skrandis gamina daugiau rūgšties nei įprastai, o rūgšties perteklius gali sukelti pepsinių opų atsiradimą.
Pepsinės opos kartais gali išsivystyti ir labai blogai besijaučiantiems žmonėms (dažniausiai tiems, kurie gydomi ligoninių intensyviosios terapijos skyriuose dėl tokių problemų kaip sunkūs nudegimai). Šios vadinamosios streso opos iš tikrųjų atsiranda dėl nepakankamo kraujo tekėjimo į skrandį. Sunkiai sergantiems žmonėms paprastai skiriami rūgštingumą slopinantys vaistai, kad būtų išvengta tokio tipo pepsinės opos išsivystymo.
Kai kurios infekcijos ir vaistai, išskyrus NVNU, taip pat retai gali sukelti pepsines opas. Kitais atvejais akivaizdžios priežasties nepavyksta rasti.