Esant gastroparezei, skrandžio raumenys nustoja veikti.
Gastroparezė reiškia skrandžio raumenų silpnumą. Dėl gastroparezės maistas prastai sumalamas skrandyje į smulkias daleles ir lėtas maisto ištuštinimas iš skrandžio į plonąją žarną.
Skrandis yra tuščiaviduris organas, sudarytas daugiausia iš raumenų. Kietas maistas, kuris buvo nurytas, yra laikomas skrandyje, kol jis sumalamas į mažus gabalėlius dėl nuolatinio plakimo, kurį sukelia ritmiški skrandžio raumenų susitraukimai. Mažesnės dalelės plonojoje žarnoje virškinamos geriau nei didesnės, o iš skrandžio ištuštinamas tik tas maistas, kuris buvo sumaltas į mažas daleles. Skysto maisto nereikia šlifuoti.
Susmulkintas kietas ir skystas maistas iš skrandžio išleidžiamas į plonąją žarną lėtai, matuojant. Dozavimo procesas leidžia ištuštintas maistas gerai susimaišyti su plonosios žarnos, kasos ir kepenų (tulžies) virškinimo sultimis ir gerai pasisavinti iš žarnyno. Matavimo procesas, kurio metu iš skrandžio pašalinamas kietas ir skystas maistas, yra raumenų atsipalaidavimo tose skrandžio dalyse, skirtose maistui sutalpinti (saugoti) ir raumenų sukuriamo spaudimo kitose skrandžio dalyse, rezultatas. skrandis, kuris stumia maistą į plonąją žarną. (Taigi, skrandis gali laikyti ir ištuštinti maistą tuo pačiu metu.) Dozavimas taip pat kontroliuojamas atidarant ir uždarant pylorus, raumeningą skrandžio angą į plonąją žarną.
Kai susilpnėja skrandžio raumenų susitraukimai, maistas nėra kruopščiai sumalamas ir į žarnyną normaliai nepatenka. Kadangi raumenų veiksmai, kurių metu iš skrandžio ištuštinamas kietas maistas ir skystas maistas, šiek tiek skiriasi, kietųjų medžiagų ir skysčių ištuštinimas vyksta skirtingais laiko kursais ir gali būti lėtas kieto maisto (dažniausiai), kieto ir skysto maisto (mažiau) ištuštinimas. dažnas) arba tik skystas maistas (rečiausiai paplitęs).
Gastroparezę gali sukelti skrandžio raumenų ligos arba raumenis kontroliuojantys nervai, nors dažnai konkrečios priežasties nenustatoma. Dažniausia gastroparezę sukelianti liga yra cukrinis diabetas, kuris pažeidžia skrandžio raumenis kontroliuojančius nervus.
Gastroparezė taip pat gali atsirasti dėl klajoklio nervo, nervo, kontroliuojančio skrandžio raumenis, pažeidimo, kuris atsiranda stemplės ir skrandžio operacijos metu. Sklerodermija yra ligos, kai gastroparezė atsiranda dėl skrandžio raumenų pažeidimo, pavyzdys. Kartais gastroparezę sukelia nervų sistemos refleksai, pavyzdžiui, kai kasa yra uždegusi (pankreatitas). Tokiais atvejais neserga nei nervai, nei skrandžio raumenys, tačiau per nervus iš kasos į skrandį siunčiami pranešimai, dėl kurių raumenys negali normaliai dirbti.
Kitos gastroparezės priežastys yra mineralinių medžiagų, tokių kaip kalis, kalcis ar magnis, disbalansas kraujyje, vaistai (pvz., narkotiniai skausmą malšinantys vaistai) ir skydliaukės liga. Daugeliui pacientų negalima rasti gastroparezės, būklės, vadinamos idiopatine gastropareze, priežasties. Iš tiesų, idiopatinė gastroparezė yra antra dažniausia gastroparezės priežastis po diabeto.
Gastroparezė gali pasireikšti kaip atskira problema arba ji gali būti susijusi su kitų žarnyno dalių, įskaitant plonąją žarną, gaubtinę žarną ir stemplę, raumenų silpnumu.
Pagrindiniai gastroparezės simptomai yra pykinimas ir vėmimas. Kiti gastroparezės simptomai yra pilvo pūtimas su pilvo pūtimu arba be jo, ankstyvas sotumo jausmas (greitas sotumo jausmas valgant) ir sunkiais atvejais svorio mažėjimas dėl sumažėjusio maisto suvartojimo dėl simptomų. Pilvo skausmas taip pat dažnai pasireiškia, nors skausmo priežastis neaiški. Sumažėjęs maisto kiekis ir valgomo maisto rūšių apribojimas gali sukelti mitybos trūkumą.
Gastroparezės vėmimas dažniausiai atsiranda po valgio; tačiau sergant sunkia gastropareze, nevalgius gali vemti vien dėl išskyrų susikaupimo skrandyje. Būdingas vėmimas įvyksta praėjus kelioms valandoms po valgio, kai skrandis yra maksimaliai išsiplėtęs dėl maisto ir valgio stimuliuojamų sekretų. Kadangi skrandžio šlifavimo veiksmo nėra, išvemtame maiste dažnai būna didesnių atpažįstamo maisto gabalėlių. (Tai galima palyginti su įprastesniu vėmimu, kai maistas atrodo kaip mažos, vienodos, neatpažįstamos dalelės.)
Kiti retesni gastroparezės padariniai yra gastroezofaginio refliukso ligos (GERL) ir netinkamos mitybos skatinimas.
Dažniausias gastroparezės diagnozavimo metodas yra branduolinės medicinos tyrimas, vadinamas skrandžio ištuštinimo tyrimu, kurio metu matuojamas maisto ištuštinimas iš skrandžio. Šiam tyrimui pacientas valgo maistą, kuriame kietame maiste, skystame maiste arba abiejuose yra nedidelis radioaktyviųjų medžiagų kiekis. Skeneris (veikiantis kaip Geigerio skaitiklis) kelioms valandoms dedamas virš skrandžio, kad būtų galima stebėti radioaktyvumo kiekį skrandyje. Pacientams, sergantiems gastropareze, maistas patenka į žarnyną ilgiau nei įprastai (paprastai daugiau nei kelias valandas).
Antro-dvylikapirštės žarnos motorikos tyrimas yra tyrimas, kurį galima laikyti eksperimentiniu ir skirtas tik atrinktiems pacientams. Antro-dvylikapirštės žarnos motorikos tyrimas matuoja spaudimą, kurį sukuria skrandžio ir žarnyno raumenų susitraukimai. Šis tyrimas atliekamas praleidžiant ploną vamzdelį per nosį, žemyn stemple, per skrandį ir į plonąją žarną. Šiuo vamzdeliu galima išmatuoti skrandžio ir plonosios žarnos raumenų susitraukimų stiprumą ramybės būsenoje ir po valgio. Daugumai pacientų, sergančių gastropareze, maistas (dėl kurio skrandis paprastai smarkiai susitraukia) sukelia arba nedažnus susitraukimus (jei nervai pažeisti), arba tik labai silpnus (jei raumuo serga).
Elektrogastrograma, kitas eksperimentinis tyrimas, kuris kartais atliekamas pacientams, kuriems įtariama gastroparezė, yra panaši į širdies elektrokardiogramą (EKG). Elektrogastrograma yra elektrinių signalų, sklindančių per skrandžio raumenis ir kontroliuojančių raumenų susitraukimus, įrašymas. Elektrogastrograma atliekama klijuojant kelis elektrodus ant paciento pilvo virš skrandžio srities taip pat, kaip elektrodai dedami ant krūtinės EKG. Elektros signalai, ateinantys iš skrandžio, pasiekiantys ant pilvo esančius elektrodus, registruojami ramybės būsenoje ir po valgio. Normaliems žmonėms, kaip ir širdyje, yra reguliarus elektros ritmas, o elektros srovės galia (įtampa) padidėja po valgio. Daugumos pacientų, sergančių gastropareze, ritmas nėra normalus arba nepadidėja elektros energija po valgio. Nors skrandžio ištuštinimo tyrimas yra pagrindinis tyrimas diagnozuojant gastroparezę, yra gastropareze sergančių pacientų, kurių skrandžio ištuštinimo tyrimas yra normalus, tačiau elektrogastrograma yra nenormali. Todėl elektrogastrograma gali būti naudinga visų pirma tada, kai yra didelis įtarimas dėl gastroparezės, bet skrandžio ištuštinimo tyrimas yra normalus arba nenormalus.
Fizinė kliūtis ištuštinti skrandį, pavyzdžiui, navikas, kuris suspaudžia skrandžio išleidimo angą arba randai dėl opos, gali sukelti simptomus, panašius į gastroparezę. Todėl dažniausiai atliekamas viršutinio virškinimo trakto (GI) endoskopinis tyrimas, siekiant pašalinti obstrukcijos, kaip paciento simptomų priežasties, galimybę. (Viršutinės virškinimo trakto endoskopijos metu praryjamas vamzdelis su kamera gale ir gali būti naudojamas vizualiai ištirti skrandį ir dvylikapirštę žarną bei paimti biopsijas.)
Viršutinės virškinimo trakto dalies endoskopija taip pat gali būti naudinga diagnozuojant vieną iš gastroparezės komplikacijų – bezoarą (praryto maisto ar plaukų gumulėlį ar gniūžtę). Dėl prasto skrandžio ištuštinimo sunkiai virškinami raciono komponentai, dažniausiai iš daržovių, pasilieka ir kaupiasi skrandyje. Nesuvirškintos augalinės kilmės medžiagos rutulys gali kauptis skrandyje ir sukelti pilnumo simptomus arba dar labiau trukdyti ištuštinti maistą iš skrandžio. Pašalinus bezoarą gali pagerėti simptomai ir ištuštinimas.
Taip pat gali prireikti kompiuterinės tomografijos (KT) pilvo ir viršutinės virškinimo trakto dalies rentgeno spindulių, kad būtų išvengta kasos vėžio ar kitų būklių, kurios gali trukdyti ištuštinti skrandį.
Alternatyvus skrandžio ištuštinimo tyrimo metodas yra praryjama didelė kapsulė (SmartPill). Kapsulė matuoja slėgį, rūgštingumą ir temperatūrą, o tada matavimus perduoda belaidžiu būdu į registratorių. Analizuojant matavimus galima nustatyti, per kiek laiko kapsulė išsituština iš skrandžio, o ištuštinti reikalingas laikas gerai koreliuoja su kitomis skrandžio ištuštinimo priemonėmis.
Gastroparezės gydymas apima dietą, vaistus ir prietaisus ar procedūras, kurios palengvina skrandžio ištuštinimą. Gydymo tikslai:
Ištuštinti skrandį greičiau, kai yra mažiau maisto, todėl rekomenduojamos mažesnės, dažnesnės maisto porcijos. Minkštas maistas (arba pageidautina skystis), kurio nereikia malti, taip pat lengviau ištuštinamas. Be to, sergant gastropareze, skysčių ištuštinimas dažnai yra mažiau paveiktas nei kietųjų medžiagų ištuštinimas. Riebalai sukelia hormonų išsiskyrimą, kurie lėtina skrandžio ištuštinimą. Todėl mažai riebalų turintis maistas iš skrandžio ištuštėja greičiau. Pacientai, sergantys sunkia gastropareze, kartais toleruoja tik skystą maistą. Taip pat rekomenduojama, kad racione būtų mažai skaidulų (pavyzdžiui, daržovių), nes nerimaujama dėl bezoarų susidarymo ir dėl to, kad skaidulos lėtina skrandžio ištuštinimą – bent jau normaliems žmonėms.
Maistas turi būti gerai sukramtytas, nes sumažėja skrandžio malimas. Valgyti reikia užsigeriant pakankamai skysčių, kad skrandyje būtų užtikrintas maksimalus turinio skystis, nes skysčiai paprastai išsituština geriau nei kietas maistas; tačiau jei skystis taip pat ištuštinamas lėtai, per didelis skysčio kiekis gali sukelti problemų. (Tik bandymai ir klaidos lems padidėjusį skysčių poveikį.) Pacientai, sergantys gastropareze, daugiausiai maisto turėtų valgyti anksti, ypač kietą maistą; jie neturėtų gulėti 4-5 valandas po paskutinio valgio, nes gulint prarandama gravitacijos pagalba skrandžiui ištuštinti. Reikėtų vartoti multivitaminus, nes gali būti netinkama mityba ir vitaminų bei mineralų trūkumas.
Buvo įrodyta, kad tegaserodas (Zelnorm), geriamasis vaistas, vartojamas vidurių užkietėjimui gydyti esant dirgliosios žarnos sindromui (IBS), padidina skrandžio ištuštinimą, kaip ir iš gaubtinės žarnos. Tačiau 2007 m. kovo mėn. FDA paprašė Novartis sustabdyti tegaserod prekybą Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes retrospektyvinė Novartis duomenų iš daugiau nei 18 000 pacientų analizė parodė nedidelį širdies ir kraujagyslių reiškinių (širdies priepuolių, insultų, insultų) dažnio skirtumą. ir krūtinės angina) pacientams, vartojusiems tegaserodą, palyginti su placebu. Duomenys parodė, kad širdies ir kraujagyslių reiškiniai pasireiškė 13 iš 11 614 pacientų, gydytų tegaserodu (0,1 %), palyginti su vienu širdies ir kraujagyslių reiškiniu 7 031 (0,01 %) placebą vartojusių pacientų. Tačiau neaišku, ar tegaserodas iš tikrųjų sukelia širdies priepuolius ir insultus. Nepaisant šio fakto, tegaserodas JAV galimas tik avarinėmis situacijomis.
Yra dvi svarbios gairės skiriant geriamuosius vaistus nuo gastroparezės. Pirma, vaistai turi būti duodami tinkamu laiku, antra, vaistai turi pasiekti plonąją žarną, kad galėtų pasisavinti organizmą. Kadangi gydymo tikslas yra skatinti raumenų susitraukimus valgio metu ir iškart po jo, prieš valgį reikia duoti vaistus, kurie skatina susitraukimus.
Dauguma vaistų turi būti ištuštinti iš skrandžio, kad jie galėtų absorbuotis plonojoje žarnoje. Daugumai pacientų, sergančių gastropareze, vėluoja ištuštinti kietą maistą, taip pat tabletes ir kapsules. Kaip minėta anksčiau, daugeliui pacientų, sergančių gastropareze, ištuštinti skysčius yra mažiau problemų, palyginti su kietu maistu. Todėl skysti vaistai paprastai yra veiksmingesni už tabletes ar kapsules.
Kartais pacientams taip prastai iš skrandžio ištuštinamas skystas ir kietas maistas, kad veiksmingi būna tik į veną leidžiami vaistai. Tokiems pacientams galima skirti intraveninį metoklopramidą arba eritromiciną. Trečias pasirinkimas yra oktreotidas (Sandostatinas), į hormoną panašus vaistas, kurį galima švirkšti po oda. Kaip ir eritromicinas, oktreotidas skatina trumpus stiprius skrandžio ir plonosios žarnos raumenų susitraukimus. Dėl didesnių išlaidų ir būtinybės švirkšti oktreotidas naudojamas tik tada, kai kiti vaistai nepadeda.
Didelis gliukozės (cukraus) kiekis kraujyje lėtina skrandžio ištuštinimą. Todėl cukriniu diabetu sergančių pacientų gliukozės kiekį kraujyje svarbu sumažinti iki beveik normalaus lygio dietomis ir vaistais. Asmenys, kuriems yra skydliaukės hormonų trūkumas (hipotiroidizmas), turi būti gydomi skydliaukės hormonais. Jei yra bezoarų, juos reikia pašalinti (dažniausiai endoskopiškai).
Lengva gastropareze sergantys pacientai paprastai gali būti sėkmingai gydomi skausmą malšinančiais vaistais ir judrumą skatinančiais vaistais, tačiau pacientams, sergantiems sunkia gastropareze, dažnai reikia pakartotinai hospitalizuoti, kad būtų pašalinta dehidratacija, netinkama mityba ir simptomai.
Dehidratacijos ir netinkamos mitybos gydymo galimybės yra šios:
Enteralinė mityba yra saugi ir efektyvi. Dvi įprastos enterinės mitybos tiekimo priemonės yra per nosies ir tuščiosios žarnos vamzdelius arba jejunostomijos vamzdelius. Tuščioji žarna yra plonosios žarnos dalis, esanti už dvylikapirštės žarnos, pirmoji plonosios žarnos dalis už skrandžio. Tiek nosies ir tuščiosios žarnos vamzdeliai, tiek jejunostomijos vamzdeliai skirti apeiti skrandį ir tiekti maistines medžiagas į tuščiąją žarną, kur jos gali būti absorbuojamos.
Nosies ir tuščiosios žarnos vamzdelis yra ilgas plonas kateteris, per šnervę į skrandį įkišamas (paprastai radiologo arba gastroenterologo). Tada nosies ir tuščiosios žarnos vamzdelio galas per skrandį nukreipiamas į plonąją žarną. Dažnai tai turi būti daroma viršutinės GI endoskopijos metu. Tada skystos maistinės medžiagos gali būti tiekiamos per nosies ir tuščiosios žarnos vamzdelį į plonąją žarną. Nosies ir tuščiosios žarnos vamzdeliai paprastai yra saugūs, tačiau yra kosmetinių trūkumų ir nepatogumų dėl vamzdelio nosyje. Problemos, kylančios naudojant nosies ir tuščiosios žarnos vamzdelius, pirmiausia yra atsitiktinis arba tyčinis paciento pašalinimas, vamzdelio užsikimšimas sustingusiais maistiniais tirpalais ir aspiracija (skrandžio turinio patekimas į plaučius, dėl kurio gali išsivystyti pneumonija).
Jejunostomija yra kateteris, įdedamas tiesiai į tuščiąją žarną. Tai gali būti atliekama standartinės pilvo operacijos metu, naudojant minimaliai invazinius metodus (laparoskopiją) arba specialiai apmokytam radiologui. Atliekant jejunostomiją, kateteris praeina per odą ant pilvo sienos ir tiesiai į tuščiąją žarną. Prieš dedant jejunostomiją, dažnai atliekamas nosies ir tuščiosios žarnos mitybos bandymas, siekiant įsitikinti, kad plonoji žarna nėra susijusi su ta pačia motorikos problema kaip skrandis ir ar bus toleruojami maistiniai skysčiai, suleidžiami į plonąją žarną.
Vaistai, vartojami pykinimui ir vėmimui malšinti gastroparezės atveju yra skatinantys vaistai (žr. tolesnę diskusiją), tokie kaip metoklopramidas (Reglanas) ir domperidonas, vaistai nuo pykinimo, tokie kaip prochlorperazinas (Compazine) ir prometazinas (Phenergan), serotonino antagonistai, tokie kaip ondansetronas (Zofran), anticholinerginiai vaistai, pvz. skopolamino pleistras (dažniausiai naudojamas judesio ligai gydyti), vaistai, vartojami vėžiu chemoterapija sergančių pacientų pykinimui gydyti, pvz., aprepitantas (Emend) ir medicininė marihuana (Marinol).
Vaistai, vartojami pilvo skausmui malšinti gastroparezės atveju apima nesteroidinius vaistus nuo uždegimo (NVNU), tokius kaip ibuprofenas (Motrin) ir naproksenas (Aleve), mažų dozių triciklius antidepresantus, tokius kaip amitriptilinas (Elavil, Endep), vaistus, blokuojančius nervus, kurie jaučia skausmą, pvz., gabapentiną (Neurontin). ir narkotinių medžiagų, tokių kaip tramadolis (Ultram) ir fentanilis (Duragesic). (Nepaisant to, narkotikai, kaip grupė, dažniausiai sukelia vidurių užkietėjimą ir lėtą skrandžio ištuštinimą, todėl pacientams, sergantiems gastropareze, jų reikėtų vengti arba vartoti atsargiai.
Elektrinis stimuliavimas: Elektrinis skrandžio stimuliavimas yra naujesnis sunkios gastroparezės gydymo metodas. Elektrinis skrandžio stimuliavimas yra analogiškas širdies stimuliacijai, skirtas gydyti neįprastai lėtą širdies plakimą ir apima širdies stimuliatoriaus įdėjimą. Širdies stimuliatorius paprastai dedamas laparoskopiškai ir nereikalauja didelio pilvo pjūvio, kad patektų į pilvą. Įdėjimo metu prie skrandžio raumenų pritvirtinami vieliniai elektrodai. Laidai išvedami per pilvo sieną tiesiai po oda. Laidai yra pritvirtinti prie mažo, baterijomis veikiančio širdies stimuliatoriaus, kuris yra palaidotas chirurginiu būdu sukurtame maišelyje tiesiai po oda. Tada oda susiuvama taip, kad širdies stimuliatorius ir laidai būtų po oda. Širdies stimuliatorius generuoja elektrinius impulsus, kurie laidais perduodami į skrandžio raumenis, o raumenys susitraukia reaguodami į impulsus. Elektrinis stimuliavimas yra veiksmingas daugeliui pacientų, sergančių sunkia gastropareze, tačiau gydytų pacientų skaičius yra nedidelis.
Chirurgija: Chirurgija kartais naudojama gastroparezei gydyti. Operacijos tikslas yra sukurti didesnę angą tarp skrandžio ir žarnyno, kad būtų lengviau ištuštinti skrandžio turinį. Arba galima pašalinti visą skrandį. Šios procedūros turėtų būti svarstomos tik tada, kai visos kitos priemonės buvo neveiksmingos dėl galimų operacijos komplikacijų. Chirurgiją gali atlikti tik chirurgai, pasikonsultavę su gastroenterologais, išmanančiais ir patyrusiais slaugant pacientus, sergančius virškinimo trakto motorikos sutrikimais (virškinamojo trakto nervų ar raumenų sutrikimais, turinčiais įtakos virškinimui ir maisto transportavimui).
Jei gastroparezę sukelia grįžtama problema, pavyzdžiui, pankreatitas, būklė susilpnės, kai pagrindinė problema išsispręs. Kai kuriems diabetu sergantiems žmonėms geresnė cukraus kiekio kraujyje kontrolė pagerins skrandžio ištuštinimą. Jei nėra grįžtamos priežasties, gastroparezė retai išnyksta. Tiesą sakant, laikui bėgant tai gali pablogėti. Gastroparezę ypač sunku gydyti, kai kartu yra plonosios žarnos raumenų motorikos sutrikimai.
Naujausias eksperimentinis gastroparezės gydymo būdas – botulino toksino injekcija į pylorus. Pylorus yra siauras kanalas, per kurį maistas patenka iš skrandžio į dvylikapirštę žarną. Pilorus, kaip ir skrandis, yra raumeningas organas. Pilorus dažniausiai būna uždarytas dėl nuolatinio pylorinio raumens susitraukimo. Protarpiais jis atsidaro ir leidžia išskyroms iš skrandžio patekti į plonąją žarną. Po valgio pylorus yra labai svarbus matuojant skrandžio ištuštinimą. Gastroparezės atveju, nors skrandžio raumenys visą laiką yra silpni, stulpelio raumuo išlieka stiprus ir susitraukęs, o stulpelis gana uždaras. Buvo iškelta hipotezė, kad sumažėjus pylorinio raumens jėgai, maistas iš skrandžio gali pasišalinti lengviau. Nors pirminiai rezultatai buvo geri, vėlesni tyrimai nepatvirtino botulino toksino naudos. Nors pradiniai botulino toksino rezultatai buvo geri, vėlesni tyrimai naudos nepatvirtino. Jo naudojimas turėtų būti laikomas eksperimentiniu.
Nors chirurginė procedūra, vadinama piloroplastika, siekiant padidinti pylorus, praeityje buvo naudojama skrandžio ištuštinimo problemoms gydyti, tai yra didelė operacija ir jos veiksmingumas davė įvairių rezultatų.
Kas yra C. Diff?
Virusinių infekcijų diagnostika naudojant mikro ir nanoskalės technologijas
Drax Exametazime (sisteminis egzametazimo vartojimas į veną)
Stacey's Leaky Gut sėkmės istorija (IBS ir svorio dingo!)
Kaip veikia transjugulinis intrahepatinis portosisteminis šuntas (TIPS)?
Kraujo tyrimai, naudojami vėžiui diagnozuoti
Kas yra Ileoanalinės anastomozės (J formos maišelio) operacija?
Kas yra Ileoanalinės anastomozės (J maišelio) operacija? Žardinės žarnos maišelis-išangės anastomozė (J maišelis) yra chirurginė procedūra, skirta atkurti skrandžio ir žarnyno (virškinimo trakto) vi
Individualizuota mityba ir žarnyno mikrobiota
Daugėja įrodymų apie mitybos vaidmenį formuojant mūsų žarnyno mikrobiomą. Dėl to žmonės klausia:ar galime suasmeninti mitybą pagal žmogaus žarnyno mikrobiotos sudėtį? Rusijoje atliktame tyrime nagr
Kiek laiko iki kolonoskopijos turėčiau nustoti gerti vandenį?
Kolonoskopija yra storosios žarnos vidinės dalies tyrimas. Paprastai gydytojai rekomenduoja pacientams, kuriems atliekama kolonoskopija, nustoti gerti skaidrų skystį ar vandenį likus 3-4 valandoms iki