Stemplės vėžys (taip pat vadinamas stemplės vėžiu) yra piktybinis navikas, augantis stemplės gleivinėje.
Stemplė (stemplė) yra vamzdelis, per kurį maistas iš burnos patenka į skrandį, naudojant daugybę raumenų judesių.
Stemplės vėžiu dažniau serga vyrai nei moterys ir dažniausiai serga vyresni nei 60 metų žmonės.
Daugelis žmonių, sergančių stemplės vėžiu, anksti nepatiria diskomforto ar pastebimų simptomų. Tačiau vėžiui progresuojant gali išsivystyti šie simptomai.
Visada pasitarkite su savo gydytoju, jei turite kokių nors sunkumų ryjant arba nuolat pasireiškia refliukso epizodai arba jaučiate bet kurį iš aukščiau išvardytų simptomų.
Pneumonija yra galima stemplės vėžio komplikacija, kurią sukelia maistas, patenkantis į kvėpavimo takus, o ne per stemplę ir patenkantis į plaučius (gydytojai tai vadina aspiracine pneumonija).
Dviejų tipų vėžys – plokščialąstelinė karcinoma ir adenokarcinoma – sudaro 90 procentų visų stemplės vėžio atvejų. Stemplės vėžys gali atsirasti bet kurioje stemplės dalyje.
Dauguma vėžio viršutinėje arba vidurinėje stemplės dalyje yra plokščiųjų ląstelių vėžys. Jie taip vadinami, nes viršutinę stemplės dalį dengiančios ląstelės yra suragėjusios ląstelės. Suragėjęs reiškia žvynuotas.
Dauguma vėžinių susirgimų stemplės, jungiančios skrandį, gale yra adenokarcinomos. Adenokarcinoma dažnai randama žmonėms, sergantiems liga, vadinama Bareto stemple. Bareto stemplėje ilgalaikis gastroezofaginis refliuksas pažeidžia normalias suragėjusias ląsteles, kurios iškloja stemplę, pakartotinai maudydamas jas rūgštiniame skrandžio turinyje. Laikui bėgant suragėjusios ląstelės pakeičiamos ląstelėmis, panašesnėmis į skrandžio ir plonosios žarnos ląsteles. Būtent šiose naujose ląstelėse, vadinamojoje Bareto metaplazijoje, gali išsivystyti adenokarcinomos.
Stemplės vėžio priežastis nėra visiškai suprantama, tačiau yra keletas rizikos veiksnių ir sąlygų, galinčių padidinti stemplės vėžio riziką. Tai apima šiuos dalykus.
Labai svarbu anksti nustatyti stemplės vėžį, nes tai padidina sėkmingo gydymo tikimybę.
Remdamasis simptomais ir fizine apžiūra, gydytojas gali rekomenduoti atlikti endoskopiją ištirti stemplę. Endoskopas yra siauras vamzdelis, kurio gale yra kamera, iš kurios galima apžiūrėti stemplę ir skrandį bei paimti mažus audinių mėginius (biopsijas).
Jei diagnozuojamas stemplės vėžys, atliekami papildomi tyrimai, pvz., KT skenavimas , gali būti rekomenduojama siekiant nustatyti, ar vėžys išplito. Tai vadinama sustojimo nustatymu ir turės įtakos rekomenduojamam gydymui.
Stemplės vėžio gydymas priklausys nuo vėžio dydžio, išplitimo, jūsų amžiaus ir bendros sveikatos būklės. Stemplės vėžys geriausiai gydomas, jei jis randamas ankstyviausiose stadijose, kol jis dar neišplito į kitas kūno dalis. Deja, stemplės vėžys yra rimta būklė, o ilgalaikis išgyvenamumas dažnai nėra geras, net ir gydant.
Rekomenduojamas operacijos tipas priklausys nuo naviko dydžio ir masto. Esant labai mažiems, ankstyvos stadijos navikams, navikas (ir pakraštys arba sveiki aplinkiniai audiniai) gali būti pašalinami endoskopiniu būdu (naudojant endoskopą – ilgą ploną instrumentą su kamera ant galo, kuriuo galima apžiūrėti stemplę).
Esant didesniems navikams, pašalinama stemplės dalis, kurioje yra vėžys:tai vadinama ezofagektomija. Kartais pašalinama ir viršutinė skrandžio dalis. Taip pat bus pašalinti netoliese esantys limfmazgiai ir kiti audiniai, kad vėžys neplistų.
Jei pašalinama dalis stemplės, likusi sveika stemplės dalis bus prijungta prie skrandžio. Kartais chirurgas iš skrandžio arba žarnyno dalies padaro vamzdelį ir prijungia jį prie likusios stemplės. Stemplės vėžio chirurgija yra didelė operacija, kuriai po operacijos prireiks daug gydymo ir atsigavimo laiko.
Tais atvejais, kai vėžys blokuoja stemplę, bet vėžio pašalinti neįmanoma, chirurgas gali įkišti plečiamąjį vamzdelį (vadinamą stentu), kad stemplės šonai būtų atviri. Arba stemplė gali būti išplėsta ir išplėsta. Lazeris taip pat gali būti naudojamas bet kokiam vėžiui, blokuojančiam stemplę, sunaikinti.
Radioterapija gali būti taikoma atskirai arba kartu su chirurgija ar chemoterapija. Jis gali būti naudojamas vėžiui gydyti, siekiant išgydyti, arba pažengusio stemplės vėžio komplikacijoms, pvz., stemplės obstrukcijai, gydyti.
Radioterapija gali būti atliekama kaip išorinis spindulys arba iš radioaktyvių strypų, kurie įdedami tiesiai į stemplę, naudojant endoskopą. Gydytojai tai vadina brachiterapija.
Nors radioterapija yra nukreipta taip, kad vėžinė sritis gautų didžiausią dozę, aplinkiniai audiniai vis tiek paveikiami ir tai sukelia šalutinį poveikį (pvz., odos reakcijas ir netoliese esančių organų pažeidimus).
Chemoterapijoje naudojami vaistai, skirti nužudyti vėžines ląsteles arba sulėtinti jų augimą. Vaistai gali būti vartojami kaip tabletės arba suleidžiami į kūną.
Chemoterapija gali būti taikoma su radioterapija (chemoradioterapija) arba be radioterapijos. Chemoradioterapija gali būti taikoma prieš operaciją arba po jos.
Šalutinis poveikis priklauso nuo to, kokius chemoterapinius vaistus vartojate. Paprastai kalbant, chemoterapija paveikia kai kurias sveikas ląsteles, taip pat vėžines ląsteles, ypač tas, kurios greitai auga (pvz., išklojančias virškinamąjį traktą ir kaulų čiulpus), sukeliančias šalutinį poveikį, pvz., burnos opas, pykinimą, nuovargį ir jautrumą infekcijai. P>
Pašalindami rizikos veiksnius iš savo gyvenimo būdo, galite padėti išvengti arba sumažinti stemplės vėžio riziką.
Ilgą laiką serganti gastroezofaginio refliukso liga gali sukelti Bareto stemplę, kuri yra pagrindinis stemplės vėžio rizikos veiksnys. Jei jums buvo diagnozuota Bareto stemplė, gydytojas turės stebėti šią būklę, kad nustatytų bet kokius pokyčius, galinčius reikšti vėžio vystymąsi. Tai gali apimti reguliarias endoskopines patikras. Žmonėms, sergantiems stemplės vėžiu, kuris buvo nustatytas ankstyvose stadijose atliekant patikrą, yra didelė tikimybė sėkmingai gydyti mažiau invazinėmis procedūromis.