Ūminis apendicitas moteriai, jei ji nėra nėščia arba nėštumas jai ne ilgiau kaip 2–3 mėnesius, kliniškai galbūt nesiskiria nuo vyrų apendicito. Tik reikia atsiminti, kad moterims dubens slieko formos ūglis atsiranda dažniau. Ši aplinkybė, pirma, įtakoja klinikinį ligos vaizdą (žr. dubens apendicitą), antra, apsunkina diferencinę diagnozę ūminiam apendicitui nuo ūminių ginekologinių ligų. Šie sunkumai kyla ne tiek dėl to, kad esant dubens apendicitui, galimas uždegiminio proceso perėjimas iš priedų į ūglį ir atgal, kiek šių ligų simptomai yra panašūs. Praktika rodo, kad vienu metu pralaimėjimas ūmia priedėlio ir ūglio uždegimine liga pasitaiko nedažnai (apie 3 proc. A. Bockas), dažniausiai vieno ar kito kūnų pralaimėjimai būna pavieniai. Ūminės ginekologinės ligos (adnexitas, pelviperitonitas) suteikia priežastį papildomos ligoninės gydytojams neteisingai diagnozuoti ūminį apendicitą, o ne ūminę apendicitą – ginekologinę ligą. Bet kuriuo atveju ūmūs priedų uždegimai diagnozuojami chirurginiuose skyriuose, o ne numatomas apendicitas, o ne atvirkščiai. Greitosios medicinos pagalbos instituto (Leningrado) duomenimis, kambarinės ir ūminio gydymo gydytojai apendicitą vietoj ginekologinių ligų iš viršaus diagnozavo neteisingai nei 12 proc. Skaičiuojant šį procentą tik santykyje su bendru sergančių moterų skaičiumi, tai duotų apie 25% klaidų. Tokį skaičių pateikia ir E. A. Bockas, remdamasis Lenino ligoninės medžiaga.
Moterims ūminio apendicito diagnozė grindžiama tų pačių ligos simptomų įvertinimu kaip ir vyrams. Be to, sergamumas apendicitu nesiekia vidutinės skrandžio linijos, neapibrėžiamas virš gaktos, kaip ir sergant šiomis ligomis. Esant ūminiam apendicitui, o ne ginekologinei ligai, pasakys ir priekinės pilvo sienos raumenų įtempimo pobūdis, tai, kad sergant apendicitu ji visada pasiekiama, tik kai kuriais atvejais būna įvairiai išreikšta ir dažniausiai daugiau ar mažiau lokalizuota. Tik tuo atveju, jei pelviperitonitas peržengia dubens ertmę, yra daugiau ar mažiau aiškiai išreikštas pilvo sienos įtempimas, užimantis žemiausią jos dalį, be to, yra identiškas dešinėje ir kairėje nuo vidutinės linijos.
Atpažinimas. Ūminis apendicitas moterims nuo ketvirto nėštumo mėnesio jau pradeda kelti tam tikrų sunkumų, o paskutiniai tampa tokie dideli, nei nėštumo trukmė yra ilgesnė. Taip yra todėl, kad maždaug nuo jo akloji žarna ir ūglis dėl padidėjusios gimdos pasislenka į viršų, į kepenų, tulžies pūslės, inkstų išsidėstymo sritį. Akivaizdu, kad galima sumaišyti ūminio apendicito simptomus ir šių kūnų pralaimėjimo simptomus, jau nekalbant apie tai, kad skausmą dėl gimdos sumažinimo galima paimti į apendicitą.
Labai apsunkina ūminio apendicito diagnozę. nėštumo metu ir tai, kad kartu dažniausiai nepastebimas diagnozei vertingiausias simptomas – pilvo sienelės įtempimas.